Teisybė apie Šviesiąją
Šis įrašas iš esmės sudominti gali tik tuos, kurie mokosi, yra baigę ar dar ruošiasi mokytis Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje.
“Metas atsisveikinti, metas atsisveikinti”. Skirtingai nei teletabiai, aš nesakysiu “ne ne, dar ne”, atvirkščiai – taip, jau metas atsisveikinti. O atsisveikinu aš su mokykla. Su Šviesiąja gimnazija, jei jau tiksliai. Ketverius metus joje prasitryniau, daug visokiausių dalykų ten įvyko. Daugybė pamokų, pertraukų, renginių ir šiaip visokiausių įvykių. Apie visa tai, visiškai atvirai ir bus šis įrašas. Kodėl tik dabar atvirai? O gi todėl, kad anksčiau negalėjau sau leisti visko taip išlieti. Pažymiai, reputacija ir things like that rūpėjo. Bet dabar, kai viskas jau praėję, galiu pasakyti viską (tai toli gražu nereikšia, kad viskas tik blogai 
)
Eilinė diena neretam prasidėdavo pasirašant vėlavusiųjų sąraše. Jei vos minutę pavėluoji pro mokyklos duris įžengti, gauni parašą padėti apie tokį “žygdarbį”. Nelabai suprantu aš šio dalyko veiksmingumo: jei vėluoji, o tave dar stabdo, akivaizdu, kad vėluosi tik dar labiau ir su mokytojais teks dar rimčiau aiškintis.
Taip pat nežinau ir tos spintelės rūbinėje paskirties, kuri tik trukdo daugeliui praeiti. Būdamas gimnazijos prezidentu vis įkalbinėjau direktorę ją kaip nors iš ten patraukti, bet nieko iš to nepešiau. Tiek jau to, menkas čia minusas.
Taip pat daugelis kasdien patiria ir priekabių dėl uniformos. Privalomas šis dalykas yra gimnazijoje. Palaikau jį, nepasakosiu kodėl, tiesiog palaikau. Suprantu puikiai, už ką išsipisinėtojai ir visokie fuck the system šalininkai pelnytai sulaukia mokytojų ir administracijos dėmesio. Gaila tik, kad tie patys išsipisinėtojai sukelia, let’s say, paranoją tai pačiai administracijai, o ši paskui dėl įvairių mažmožių ima kibti. Buvo, kad nei tai, ką po marškiniais žiemą nešiojau netiko.
Svarbiausias dalykas mokykloje, žinoma, yra mokomieji dalykai. Apie juo žemiau ir rašau in no particular order.
Atleiskite, mokytoja, tačiau lietuvių kalbos pamokos buvo pačios nuobodžiausios. Tai nebūtinai turi būti prastas pamokos dėstymas, tai galbūt tiesiog mano asmeninė nuostata. Deja, daugelyje pamokų naudos neradau, daug laiko praleidau pildydamas sudoku. Tačiau lietuvių kalbą, nors ir ne puikiai, bet moku. Kaip ir visa klasė, kurioje mokiausi, tikrai neprastai ir nosines dėliojom, ir rašinius rašėm.
Rusų kalbos pamokos buvo… linksmos. Tiesa, daug teko mokytis, kartais net milžiniškos apimties žodžių kiekį. Iš tiesų truputį gailiuosi, kad nepakankamai tą rusų kalbą moku. Ir nors, atrodo, mokiausi ją, mokydavausi žodžius, pasakojimus, tekstus ir pan., tačiau rusiškai susikalbėti sunkiai sugebu. Dėl to, matyt, kalta pernelyg stipri anglų ir per maža rusų kalbos integracija gyvenime.
Kad jau prakalbau apie anglų kalbą… velniava, namų darbų būdavo daug. Išties daug, daugeliu atvejų per daug. Klasiokas taikliai yra sakęs: “iš pradžių sprendžiu, o paskui jau atžagariom rankom darau”. Gryna tiesa. Ši pamoka, beje, buvo ir brangiausia. Na, kiti, galbūt, išleido krūvas pinigų dailės pamokos priemonėms, tačiau, asmeniškai aš krūvas centų ir litų leidau anglų kalbos užduočių kopijavimui. Taip pat ir knygas patys pirkom. Rezultatas? Geras. Angliškai fluently nekalbu, bet suvokiu ganėtinai daug. Ei, ir juk šimtukas surinktas egzamine. Matyt tie užduočių kopijavimai naudingi buvo.
Kas gi dar… Fizika. Labai gaila, kad į gimnaziją atėjęs su kone kiauru fizikos dešimtuku ir dideliu susidomėjimu šiuo mokslu turėjau viską pamiršti. Nesuprantu lig šiol, kodėl mokytoja nesiteikė atsakyti nei į vieną mano klausimą, vis tekdavo prašyti, kad kas nors “perklaustų” jos tai, ką aš sužinoti norėjau. Visas susidomėjimas fizika kažkodėl pranyko. Gal užaugau kiek nors ir mąstysena pasikeitė, nežinau.
Matematiką mokiausi ne puikiai, bet ir neprastai. Mokytoja, kuri buvo ir klasės auklėtoja, išmano šį dalyką puikiai. Paskutiniuosius metus buvau perbėgęs į matematikos B lygį, kadangi egzamino nesiruošiau laikyti. Rašiau apie tai jau šį bei tą, nesikartosiu.
Informatiką mokiausi B lygiu. Ir A lygiu galėjau mokytis, ir egzaminus laikyt, visgi informatika ne svetimas man dalykas, tačiau savo ateities su šia sritimi neplanuoju. Visų pamokų struktūra buvo praktiškai ta pati: nuolat daryti copy & paste nuo to, ką matai popieriaus lape į kompiuterio ekraną. Nepatinka man toks mokymas, mokinys nemoka interaktyviai elgtis su kompiuteriu, o tik įsimena kelis veiksmus, kurie nors truputį kitokioje, nei buvo mokomąsi, sistemoje bus visiškai beverčiai.
Istorijos, gaila, nepavyko padoriai išmokti. Man tai yra įdomus mokslas, tačiau aš juo domiuosi kaip kokiu grožiniu kūriniu, o ne tikrais faktais, kuriuos reikia įsiminti. Mokytis ją gimnazijoje buvo taip pat įdomu, kaip ir domėtis istorija pačiam. Gaila tik, kad nesugebu įsiminti datų ir svarbiausių įvykių, o tik visokius pavienius atvejus, kurie man pasirodo įdomūs.
Visų dalykų su smulkmenomis neaprašinėsiu, baisiai ilgas įrašas būtų. Įdomu ar dar kas nors iki šios eilutės perskaitė? Anyway, rašau toliau.
Užbaigus šią gimnaziją, verta prisiminti ir prezidentavimo joje metus. Gimnazistų taryboje ir šiaip aktyvistų rate buvau visą laiką, prezidentavau vienerius metus. Tenka pripažinti, kad tas prezidentavimas daugeliu atvejų labiau primena administracijos pasiuntinuko arba kartais net ir šešto pareigas. Pertraukų praktiškai neturėjau, nuolatos tekdavo bėgioti į kurios nors vadovybės kabinetus, galvoti apie būsimą renginį, išvyką ar svečių sutikimą, tuo pat metu galvoje dar ir kalbą ruošiant kokiam nors įvykiui. Darbas, retsykiais bevertis, neturėjo atlygio. Išskyrus patirtis, patirtis, patirtis ir dar tūkstantį kartų patirtis.
Būti aktyvistu gimnazijoje gali būti didelė klaida. Vos tik parodęs kokį nors savo sugebėjimą, tuoj pat pajusi, kaip jis bus pradėtas naudoti. Nepagalvok tik blogai, nemėginu aš savęs kaip nors iškelti taip kalbėdamas, tokių pavyzdžių yra mažiausiai keli tuzinai.
Gimnazijos renginių politika yra stipriai perpūsta. Jų būna kone kiekvieną savaitę, neretai grandiozinių. Visi jie, administracijos manymu, privalo būti kuo labiau profesionalesni, neturėti jokių klaidų, parodyti viską, kas tik įmanoma. Jei taip būtų keliskart per metus, būtų suprantama, tačiau dabar tokių dalykų reikalaujama kiekvienąkart. Kai viskas taip vyksta, žmonės, kurie viso labo yra mokiniai, išsipučia, ima kelti save aukštyn, atsirinkinėti, kas jiems priimtina, o kas ne. Tuomet ima kurtis milžiniška konkurencija, nesantaikos tarp klasių, daugybė simpatijų ir antipatijų. Viskas tampa savotišku žaidimu, kurį, mano manymu, ateity reikia užbaigti.
Daugelis ir tokioje terpėje stengiasi ir mėgina viską padaryti kaip įmanoma geriau. Dažnai taip ir nutinka: dauguma gimnazijos renginių yra įdomūs, juos kuriantys asmenys tai daryti sugeba (nors visokių atvejų pasitaiko). Tačiau labiausiai liūdina tai, kad viskas tampa kasdienybe. Žmonės deda begalę pastangų, rodo tai, ką moka geriausiai, dirba sunkiai ir daug, tačiau renginio stebėtojai mato viską it akmenys. Jų nebeįmanoma nustebinti, daugelis sėdi tik rankas sunėrę ir ieško prie ko prikibti (ir vėliau, aišku, prikimba). Taip, kalbu apie Jus, gerb. administracija ir apie Jus, gerb. mokytojai. Tai, in my humble opinion, ateity taip pat turi būti baigta.
Dar nesu matęs mokyklos, kurioje visiems be išimties renginiams būtų skiriama tiek daug dėmesio ir kur žmonės šitaip stengtųsi gero rezultato vardan. Tačiau taip pat nemačiau ir mokyklos, kuriai būtų šitaip, leisiu pasisakyti, pofik dėl tų pastangų. Taip, išimčių yra, būna ir atvirkščiai, klaidos nepastebimos, girdimi paskatinimai, tobulėjama, girdima kieno nors nuostaba. Bet tai vis dėlto išimtys.
Dabar, kai jau viskas praeity, kviečiu visus pasisakyti komentaruose. Išsakykit gimnazijos pliusus ir minusus, manau ši atkreips dėmesį ir savo vardą tik dar šviesesniu darys.
Ko gero panašūs įrašai:
- Kalbėjimo įskaitos
- Rugsėjo pirmoji ir B lygis
- Mintys apie kasdienes bėdas ir jų nenaudą
- Rytojaus grojimo baimės
- Koncertai Turkams ir Suomiams
