Dviratis #5

(labai ilgas įrašas apie labai ilgą kelionę)

Ar pameni, kaip kažkada dar pernai rašiau apie keliones dviračiu (Dviratis, Dviratis #2, Dviratis #3 ir Dviratis #4)? Praėjus metams ir betęsiant šią dviratizmo tradiciją, iškilmingai skelbiu penktąjį kelionės dviračiu įrašą Dviratis #5!

Šįkart trise: Nekrošius (vėl), Dovydas (vėl) ir aš (vėl). Mano dviračio spidometras priskaičiavo 148 kilometrus ir dar 340 metrų. Ant dviračio prasėdėjom 8 valandas ir 6 minutes.

Važiavimas buvo toks pat, kaip ir anksčiau, – vadovavomės dešimties kilometrų taisykle: kas dešimt kilometrų sustodavome pailsėti, vandens išgerti ir kekšiukų užkąsti. Tik pati pradžia kitokia buvo: numynėm dvidešimt kilometrų ir tik tada sustojom. Šitaip, atseit, apšylama.

Viršuje yra apytikslis kelionės maršrutas. Taip taip, nemažą kampą galėjom kirsti ir visai į Kauną nevažiuoti, tačiau tokiu keliu jau teko važiuoti (neklauskit). Taip vis kas dešimt kilometrų sustodami ir važiavom pirmyn. Apie grįžimą dar minčių nebuvo, tik kelionės gale ėmėm galvoti, ką darysim, kai teks kitądien minti į visas tas įkalnes, nuo kurių buvom smagiai žemyn nuriedėję.

Kone ties kiekvienu sustojimu ką nors įdomaus aptikdavom. Vienas tokių aptikimų:

Ar, pavyzdžiui, šunys, pro tvorą ant mūsų lojantys:

Pirmiausia rūpėjo mums Kauną pasiekti. Ten ir kondicionierių didesniuose pastatuose yra ir minkštesni suolai nei dviračio sėdynė. Taip taip, kalbu apie akropolį. Kurgi kitur iš kaimo atvažiavę berniokai Kaune bepasidėtų. Ypač, kai meteo.lt šaukte šaukė ieškotis pastogės:

Po smagios kaimiečių viešnagės akropoly, laukė tolimesnis kelias Šakių link. Tačiau grįžę dviračių atrakinti ir minti toliau, radom kiaurą vieno dviračio padangą. Po kelių minučių panikos ir dejonių nusprendėm artimiausioj dviračių taisykloj tą kiaurąją kamerą nauja pakeisti. Tai padarėm (pareklamuosiu) “Dviračių rūsy”, miško gatvėj 30. Reklamuoju būtent dėl gero serviso ir jokio apgaudinėjimo.

Pavedžioję save po Kauną ir tą garsųjį akropolį su oro kondicionieriais, lėkėm toliau. Taip smarkiai lėkėm, kad netgi 100 kilometrų ribą pasiekėm, kas, beje, yra praėjusių metų rekordo pagerinimas!

(teh focus paua)

Apie tai, kur būtent keliavom ir ką būtent veikėm nepasakosiu. Gi asmeniškumus sau pasilikt reikia

Kitą dieną, žinoma, laukė kelionė atgal, tai yra, namo. Kaip tik tuomet geriausiai prisiminėm visas tas nuokalnes, kurios antrą dieną įkalnėmis tapo. Taip pat, reiktų pabrėžti, kad meteo.lt prognozė buvo dar raudonesnė, palyginus su diena prieš. Kaip tik per tą didįjį vasaros karštį ir teko važiuoti. Ypač gerai prisimenu ~15 kilometrų kelio ruožą, kuriame teko įminti (tiksliau, užsivesti) dviračius į aukštą įkalnę, važiuoti prieš vėją, tiesiai po saule, be jokio pavėsio ir jausti kaip iš priešais atvažiuojančių sunkvežimių sukelti oro gūsiai verčia dar stipriau prie visai išsausėjusios grandinės prikabintus pedalus minti. Nuostabiai atpasakojau.

Po tokių linksmybių pasiekę Kauną nusprendėm iki Kėdainių grįžti autobusu. Galbūt būtume ir sugebėję pargrįžti visą kelią, tačiau oro sąlygos diktavo savo. O ir heroizmo kažkokio mums visai nereikėjo.

Įdomu tai, kad Kautra nelabai norėjo mus su tais dviračiais priimti. O keista, patys skelbiasi, kad tokią paslaugą suteikia. Tačiau po neilgų kalbų su autobuso vairuotoju, kuris mus pašiepiančiai išvadino turistais (suprask, kvailiais) pavyko dviračius į bagažo skyrių sudėlioti ir vykti iki namų patogiose sėdynėse.

Tokia buvo šiųmetinė kelionė dviračiu. Daugiau nei aštuonios valandos praleistos sukiojant pedalus, kone 150 kilometrų prisukiota tais pedalais spidometro ekranėlyje ir 521 aprašymo apie kelionę žodžis. Nesiskelbiu, kad tai yra velniškai daug. Žmonės ir tūkstančius kilometrų nuvažiuoja. Tačiau mums ir tiek užteko, kelionė buvo ganėtinai įdomi.

Kas laukia kitąmet?

Teisybė apie Šviesiąją

Šis įrašas iš esmės sudominti gali tik tuos, kurie mokosi, yra baigę ar dar ruošiasi mokytis Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje.

“Metas atsisveikinti, metas atsisveikinti”. Skirtingai nei teletabiai, aš nesakysiu “ne ne, dar ne”, atvirkščiai – taip, jau metas atsisveikinti. O atsisveikinu aš su mokykla. Su Šviesiąja gimnazija, jei jau tiksliai. Ketverius metus joje prasitryniau, daug visokiausių dalykų ten įvyko. Daugybė pamokų, pertraukų, renginių ir šiaip visokiausių įvykių. Apie visa tai, visiškai atvirai ir bus šis įrašas. Kodėl tik dabar atvirai? O gi todėl, kad anksčiau negalėjau sau leisti visko taip išlieti. Pažymiai, reputacija ir things like that rūpėjo. Bet dabar, kai viskas jau praėję, galiu pasakyti viską (tai toli gražu nereikšia, kad viskas tik blogai )

Eilinė diena neretam prasidėdavo pasirašant vėlavusiųjų sąraše. Jei vos minutę pavėluoji pro mokyklos duris įžengti, gauni parašą padėti apie tokį “žygdarbį”. Nelabai suprantu aš šio dalyko veiksmingumo: jei vėluoji, o tave dar stabdo, akivaizdu, kad vėluosi tik dar labiau ir su mokytojais teks dar rimčiau aiškintis.

Taip pat nežinau ir tos spintelės rūbinėje paskirties, kuri tik trukdo daugeliui praeiti. Būdamas gimnazijos prezidentu vis įkalbinėjau direktorę ją kaip nors iš ten patraukti, bet nieko iš to nepešiau. Tiek jau to, menkas čia minusas.

Taip pat daugelis kasdien patiria ir priekabių dėl uniformos. Privalomas šis dalykas yra gimnazijoje. Palaikau jį, nepasakosiu kodėl, tiesiog palaikau. Suprantu puikiai, už ką išsipisinėtojai ir visokie fuck the system šalininkai pelnytai sulaukia mokytojų ir administracijos dėmesio. Gaila tik, kad tie patys išsipisinėtojai sukelia, let’s say, paranoją tai pačiai administracijai, o ši paskui dėl įvairių mažmožių ima kibti. Buvo, kad nei tai, ką po marškiniais žiemą nešiojau netiko.

Svarbiausias dalykas mokykloje, žinoma, yra mokomieji dalykai. Apie juo žemiau ir rašau in no particular order.

Atleiskite, mokytoja, tačiau lietuvių kalbos pamokos buvo pačios nuobodžiausios. Tai nebūtinai turi būti prastas pamokos dėstymas, tai galbūt tiesiog mano asmeninė nuostata. Deja, daugelyje pamokų naudos neradau, daug laiko praleidau pildydamas sudoku. Tačiau lietuvių kalbą, nors ir ne puikiai, bet moku. Kaip ir visa klasė, kurioje mokiausi, tikrai neprastai ir nosines dėliojom, ir rašinius rašėm.

Rusų kalbos pamokos buvo… linksmos. Tiesa, daug teko mokytis, kartais net milžiniškos apimties žodžių kiekį. Iš tiesų truputį gailiuosi, kad nepakankamai tą rusų kalbą moku. Ir nors, atrodo, mokiausi ją, mokydavausi žodžius, pasakojimus, tekstus ir pan., tačiau rusiškai susikalbėti sunkiai sugebu. Dėl to, matyt, kalta pernelyg stipri anglų ir per maža rusų kalbos integracija gyvenime.

Kad jau prakalbau apie anglų kalbą… velniava, namų darbų būdavo daug. Išties daug, daugeliu atvejų per daug. Klasiokas taikliai yra sakęs: “iš pradžių sprendžiu, o paskui jau atžagariom rankom darau”. Gryna tiesa. Ši pamoka, beje, buvo ir brangiausia. Na, kiti, galbūt, išleido krūvas pinigų dailės pamokos priemonėms, tačiau, asmeniškai aš krūvas centų ir litų leidau anglų kalbos užduočių kopijavimui. Taip pat ir knygas patys pirkom. Rezultatas? Geras. Angliškai fluently nekalbu, bet suvokiu ganėtinai daug. Ei, ir juk šimtukas surinktas egzamine. Matyt tie užduočių kopijavimai naudingi buvo.

Kas gi dar… Fizika. Labai gaila, kad į gimnaziją atėjęs su kone kiauru fizikos dešimtuku ir dideliu susidomėjimu šiuo mokslu turėjau viską pamiršti. Nesuprantu lig šiol, kodėl mokytoja nesiteikė atsakyti nei į vieną mano klausimą, vis tekdavo prašyti, kad kas nors “perklaustų” jos tai, ką aš sužinoti norėjau. Visas susidomėjimas fizika kažkodėl pranyko. Gal užaugau kiek nors ir mąstysena pasikeitė, nežinau.

Matematiką mokiausi ne puikiai, bet ir neprastai. Mokytoja, kuri buvo ir klasės auklėtoja, išmano šį dalyką puikiai. Paskutiniuosius metus buvau perbėgęs į matematikos B lygį, kadangi egzamino nesiruošiau laikyti. Rašiau apie tai jau šį bei tą, nesikartosiu.

Informatiką mokiausi B lygiu. Ir A lygiu galėjau mokytis, ir egzaminus laikyt, visgi informatika ne svetimas man dalykas, tačiau savo ateities su šia sritimi neplanuoju. Visų pamokų struktūra buvo praktiškai ta pati: nuolat daryti copy & paste nuo to, ką matai popieriaus lape į kompiuterio ekraną. Nepatinka man toks mokymas, mokinys nemoka interaktyviai elgtis su kompiuteriu, o tik įsimena kelis veiksmus, kurie nors truputį kitokioje, nei buvo mokomąsi, sistemoje bus visiškai beverčiai.

Istorijos, gaila, nepavyko padoriai išmokti. Man tai yra įdomus mokslas, tačiau aš juo domiuosi kaip kokiu grožiniu kūriniu, o ne tikrais faktais, kuriuos reikia įsiminti. Mokytis ją gimnazijoje buvo taip pat įdomu, kaip ir domėtis istorija pačiam. Gaila tik, kad nesugebu įsiminti datų ir svarbiausių įvykių, o tik visokius pavienius atvejus, kurie man pasirodo įdomūs.

Visų dalykų su smulkmenomis neaprašinėsiu, baisiai ilgas įrašas būtų. Įdomu ar dar kas nors iki šios eilutės perskaitė? Anyway, rašau toliau.

Užbaigus šią gimnaziją, verta prisiminti ir prezidentavimo joje metus. Gimnazistų taryboje ir šiaip aktyvistų rate buvau visą laiką, prezidentavau vienerius metus. Tenka pripažinti, kad tas prezidentavimas daugeliu atvejų labiau primena administracijos pasiuntinuko arba kartais net ir šešto pareigas. Pertraukų praktiškai neturėjau, nuolatos tekdavo bėgioti į kurios nors vadovybės kabinetus, galvoti apie būsimą renginį, išvyką ar svečių sutikimą, tuo pat metu galvoje dar ir kalbą ruošiant kokiam nors įvykiui. Darbas, retsykiais bevertis, neturėjo atlygio. Išskyrus patirtis, patirtis, patirtis ir dar tūkstantį kartų patirtis.

Būti aktyvistu gimnazijoje gali būti didelė klaida. Vos tik parodęs kokį nors savo sugebėjimą, tuoj pat pajusi, kaip jis bus pradėtas naudoti. Nepagalvok tik blogai, nemėginu aš savęs kaip nors iškelti taip kalbėdamas, tokių pavyzdžių yra mažiausiai keli tuzinai.

Gimnazijos renginių politika yra stipriai perpūsta. Jų būna kone kiekvieną savaitę, neretai grandiozinių. Visi jie, administracijos manymu, privalo būti kuo labiau profesionalesni, neturėti jokių klaidų, parodyti viską, kas tik įmanoma. Jei taip būtų keliskart per metus, būtų suprantama, tačiau dabar tokių dalykų reikalaujama kiekvienąkart. Kai viskas taip vyksta, žmonės, kurie viso labo yra mokiniai, išsipučia, ima kelti save aukštyn, atsirinkinėti, kas jiems priimtina, o kas ne. Tuomet ima kurtis milžiniška konkurencija, nesantaikos tarp klasių, daugybė simpatijų ir antipatijų. Viskas tampa savotišku žaidimu, kurį, mano manymu, ateity reikia užbaigti.
Daugelis ir tokioje terpėje stengiasi ir mėgina viską padaryti kaip įmanoma geriau. Dažnai taip ir nutinka: dauguma gimnazijos renginių yra įdomūs, juos kuriantys asmenys tai daryti sugeba (nors visokių atvejų pasitaiko). Tačiau labiausiai liūdina tai, kad viskas tampa kasdienybe. Žmonės deda begalę pastangų, rodo tai, ką moka geriausiai, dirba sunkiai ir daug, tačiau renginio stebėtojai mato viską it akmenys. Jų nebeįmanoma nustebinti, daugelis sėdi tik rankas sunėrę ir ieško prie ko prikibti (ir vėliau, aišku, prikimba). Taip, kalbu apie Jus, gerb. administracija ir apie Jus, gerb. mokytojai. Tai, in my humble opinion, ateity taip pat turi būti baigta.

Dar nesu matęs mokyklos, kurioje visiems be išimties renginiams būtų skiriama tiek daug dėmesio ir kur žmonės šitaip stengtųsi gero rezultato vardan. Tačiau taip pat nemačiau ir mokyklos, kuriai būtų šitaip, leisiu pasisakyti, pofik dėl tų pastangų. Taip, išimčių yra, būna ir atvirkščiai, klaidos nepastebimos, girdimi paskatinimai, tobulėjama, girdima kieno nors nuostaba. Bet tai vis dėlto išimtys.

Dabar, kai jau viskas praeity, kviečiu visus pasisakyti komentaruose. Išsakykit gimnazijos pliusus ir minusus, manau ši atkreips dėmesį ir savo vardą tik dar šviesesniu darys.

Where is Dinky?

Pramazinau savo blogo vienerių metų gimtadienį, apie kurį užsiminti privertė Adomo įrašas. Turėjo jis būti dar gegužės šeštą dieną, kuomet buvo parašytas įrašas su tekstu apie ančiasnapį. Ką gi, pramazinau tai jau teks su tuo susitaikyt. Galbūt antrojo gimtadienio nepraleisiu

Tačiau jau kad kažkokia proga yra, reikia ją pažymėti. O pažymėti norėčiau įkurdamas naują blogelį.

Iki šiandien nieko nekolekcionavau. Nuo šiandien imsiu kolekcionuoti savo paties ar kitų darytas nuotraukas, kuriose kur nors matyti mažas raudonai baltas peliukas. Nuotraukas talpinsiu specialiai tam skirtame blogelyje, kurį jau dabar gali rasti šiuo adresu: http://whereisdinky.tumblr.com

Apie peliuką rašysiu angliškai, kadangi noriu sulaukti skaitytojų ir iš užsienio valstybių. Dėl šios priežasties ir vardą peliukui anglišką skyriau. Dinky – angliškas žodis, sinonimas žodžiams small, little, tiny ir t.t.

Tai nėra pirmas mano mėginimas bloginti anglų kalbą. Tokių ir ganėtinai sėkmingų mėginimų turiu ne vieną. Tačiau apie juos viešai kalbėti neketinu, kadangi noriu išlaikyti nors vieno internetinio vardo anonimiškumą.

Tiesa, kodėl ėmiausi tos Dinkio fotografavimo veiklos, tiksliai ir nepaaiškinsiu. Pamačiau ant stalo tupintį peliuką ir į galvą šovė keista mintis. Taip pradedu kurti naują savo hobį. O gal ir nepavyks to hobio puoselėti, gal jau po kelių dienų viskas pasimirš. O gal ir atvirkščiai. “Tikėsiu sėkme”.

Pildyk sms lenktynės – antras etapas

Jau rašiau apie pirmąjį šio renginio etapą – atranką miestuose. Vakar turėjau galimybę dalyvauti finale, kuriame susirungė 53 savo miestuose laimėję atrankas.

Truputis priešistorės. Pildyk SMS lenktynės – tai kasmet vykstantis renginys, kurį organizuoja Tele2 (anksčiau Partizanas už organizatorių pasirašydavo, kaip dabar, tiksliai ir nežinau). Viso šio renginio tikslas – išsiaiškinti, kas yra greičiausias SMS’ininkas Lietuvoje. Šįmet buvo jau trečias kartas, kai tai buvo sužinota. SMS lenktynės susideda iš dviejų dalių – atrankų miestuose ir finalo Vilniuje. Renginio metu dvi Pildyk komandos važinėja po Lietuvos mokyklas (ir gal ne tik mokyklas), kur atrenkami greičiausi miestų sms’ininkai. Nustatytą dieną rengiamas finalas, kuriame išrenkamas greičiausias iš greičiausiųjų.

Pernai pykau truputį už organizatorių klaidas. Šįmet panašių bėdų nebuvo nei vienos. Lenktynės vyko konkrečioje vietoje, į kurią patekti nebuvo jokių problemų. Viskas vyko Vilniuje, prekybos ir pramogų centre Ozas. Jauki tokia aplinka, be streso ten žmonės buvo (priminsiu: pernai teko pereiti per tarnybinį įėjimą, nedarbuotojams nežinomais keliais, o vėliau dar nebuvo leista išeiti).

Maloniai nuteikė ir tai, kad organizatoriai prisiminė mane, buvo gerai nusiteikę ir šiaip visi tokie draugiški.

Užsiregistravau 31 numeriu. Laukiau savo eilės, susipažinau tuo metu su Simonu (kuris šiais metais laimėjo pirmą vietą), susitikau su lenktynių senbūviu Gediminu ir dar kelis matytus veidus mačiau. Jau atėjus daugmaž mano metui rinkti tą ančiasnapį išgirdau vedėją sakantį “lenktynėms ruošiasi Arnas Šukys”. Maniau, kad mano vardas tik eilinį kartą buvo sumaišytas (kaip ir miesto atrankoje, kur buvau Marijumi) ir jau sakiau vedėjui, kad ne Arnas aš. O tas man sako, kad, pasirodo, ir Arnas, ir aš rungtynėse dalyvauja. Taip susipažinau su bendrapavardžiu ir panašiavardžiu sms’ininku.

Ančiasnapį surinkau per 51 sekundę. Tokio laiko užteko, kad patekčiau į superfinalą (beje, pasigirsiu, tai buvo geriausias laikas). Taip jau gavosi, kad į superfinalą pateko tas pats Arnas bei Simonas, su kuriuo prieš lenktynes dar tarpusavy lenktyniavom.

Prieš fiksuojant rašymo laiką, dar buvo duota minutė išmėginti lenktyninį telefoną. Per tą laiką ančiasnapį surinkau per 53 sekundes. Pasiūlė man teisėjas rinktis – arba palikti tas 53 sekundes, arba mėginti dar kartą. Nusprendžiau mėginti dar kartą. Antrą kartą rinkau, kaip man atrodė, gan greitai. Čia ir buvo įdomiausia dalis. Pasiekiau paskutinį žodį (uodegą), surinkau “uod”, spaudžiau krypties knopkę į dešinę, kad galėčiau greitai rinkti raidę E (na, žinot, D ir E telefone yra tas pats klavišas, o norint greitai du juos surinkti, reikia su kursoriumi “paeiti” į dešinę). Jau tiesiau rinkti reikalingą E, tačiau netyčia nuspaudžiau šalia esantį raudoną ragelį, kuris išjungia visą SMS rašymo programą. Programa su gražiu fade-out efektu išnyko, kaip ir visas mano mėginimas laimėti pirmą vietą.

Teisėjai sakė, kad kai surinkau tą “uod” buvo daugmaž 48-49 sekundės. Likusius keturis simbolius “egą.”, manau, būčiau surinkęs tikrai greičiau nei per dvi sekundes ir taip, ko gero, būčiau tapęs laimėtoju. Pirmą vietą laimėjęs Simonas ančiasnapį surinko per 51 sekundę – tokiu pat laiku, kokiu aš patekau į superfinalą.

Keistas labai jausmas, kai iki laimėjimo skiria vos keturi simboliai, kai jau manau, kad tapsiu laimėtoju ir viskas pyst tik ir išsijungia. Tikrai keistas. Kaip sakoma, from hero to zero

Anyway, sveikinu Simoną, tikrai gerai pasirodė žmogus. Ruošėsi jis nemažai, pelnytai laimėjo prizą. Tegul tik neišleidžia to laimėjimo nesąmonėms (čia kaip seno SMS’ų vilko patarimas ).

Išvada? Keturi simboliai man kainavo paskutinio skambučio šventės praleidimą bei dešimt tūkstančių litų.

Pamoka? Nespausti be reikalo raudonų mygtukų

From HongKong by Air Mail

Sekantys mane twitter’yje jau turbūt matė, kaip entuziastingai džiaugiausi savo nauju pirkiniu – talpesne baterija netbukui. Įsigijau visai naują, didelę ir talpa, ir matmenimis bateriją, kuri neša tą netbuką tiesiog… labai.

Rinkdamasis netbuką tikėjausi iškart jį įsigyti su 6 celių baterija, kuri yra talpesnė už įprastą trijų celių. Tačiau įvyko gaisras MSI firmos baterijų sandėly, dėl to teko pirkti netbuką su 3 celių bateriją (mat visi “šūstresni” modeliai buvo išgraibstyti). Taip ir vargau su ta mažesniąja baterija, kuri man vos dvi valandas gyva išbūna. Ypač tuo trumpu gyvybės laiku nusivyliau per Login 2010, kuomet netbukas “nusėdo” konferencijai tik įsivažiavus.

Tačiau things have changed, kadangi įsigijau gigantišką (taip, milžinišką) 9 celių bateriją, kurios darbo laikas yra ~ 7 – 7.5 valandos (naudojant linux). O tai reiškia, kad nebereiks visur su savimi tampytis ir įkroviklio, jokių problemų dėl baterijos nebėra.

Pliusai yra du – tai ilgas baterijos darbo laikas ir patogi rankena nešantis netbuką.

Minusai, deja, trys – didelė ta baterija, išlindusi iš po netbuko bent per du pirštus (nors tai gal ir pliusas – netbukas stovi pakrypęs, dėl to lengviau rinkti tekstą), svoris jos, ko gero, didesnis nei pačio kompiuterio ir… it makes things ugly. Iš tiesų, netbukas atrodo keistai, kaip koks nusipenėjęs katinas – iš veido lyg ir normalu, tačiau pažiūrėjus į kūną jis kažkoks išpampęs.

Vis dėlto nepaisau aš tų minusų. Dydis galbūt truputį trukdo dedant netbuką į kokią kuprinę, svorio nebijau (ne toks dar paliegęs, kad kilogramo nepaneščiau), o pačio kompiuterio išvaizda nelabai man rūpi: svarbu, kad jis važiuotų taip, kaip man reikia, nesivaikau madų.

Neprastas pirkinys. Nors jau ir turėjau baimių, kad nesulauksiu baterijos atvykstant iš Honkongo (laukiau daugiau nei mėnesį), pardavėjas mane nuramino ir patikino, kad prekė vis dar kely. Taip ir buvo, gavau ją visą smagią ir pasiruošusią darbui.