Pasirodo šis įrašas tapo populiariausiu mano blogo įrašu (bent jau pagal peržiūrų skaičių), tačiau didžioji dalis jį mačiusių nusivylė – tai nebuvo tikra knygos santrumpa, o tik piktas pokštas tinginiams. Vis dėlto, pagailo man jų, puikiai žinau, ką reiškia paskutinę dieną kažko ieškoti ir nerasti: ir pats dažnai ieškau ir niekaip nerandu.

Tikrai nesu geras analizuotojas, daugelio dalykų čia gali ir pasigesti – nepriimk visko, kaip gero atsakymo. Gal tai ir nėra tikra santrumpa, bet bent jau kiekvieno skyriaus aprašas. Taigi štaigi, pateikiu tikrą, o ne pokštinę Antano Škėmos romano “Balta drobulė” santrumpą.

Modernus rašytojas, parašęs gan modernią knygą, dažnai vadinamą intelektiniu – psichologiniu romanu. Reikėtų žinoti, kad kūrinys parašytas “sąmonės srauto” forma – Antano Garšvos (pagrindinio veikėjo) dabarties įvykiai pinasi su praeitimi ir atsiminimais, kartais taip, kad sunkoka suprasti – ar kalbama esamu laiku, ar aprašomi prisiminimai.

Knyga pradedama epigrafu ir įvadu:

Palaiminti idiotai, nes
jie yra laimingiausieji
žmonės žemėje.

Didžiausioji išmintis lyg
kvailumas; didžiausia
gražbylystė lyg mikčiojimas.

Laotse

Lapių vargonininkas mikčiojo
kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai.

Iš žmonių pasakojimų

Garšva neigiamai vertina savo darbą, kuriame svarbi ne asmenybė ar apskritai žmogus, o darbuotojas, “sraigtelis didžiulėje mašinoje”. Garšva dirbo liftininku New York’o viešbutyje. Garšvos numeris – 87. Pasakoma, kad pagrindinis knygos herojus Antantas Garšva yra ligotas ir vienišas žmogus, atsisakęs mylimos moters draugystės, tačiau iš paskutiniųjų “kabinosi” į gyvenimą. Geria vaistus nuo neurastenijos, žada eiti pas gydytoją Igną.

Toliau trumpai aprašysiu kiekvieną knygos skyrių:

1. Pirmas skyrius:
   Supažindinama su New York’o viešbučiu, kuris vaizduojamas kaip tikras urbanistikos stebuklas – viename pastate sutalpinta visa Amerikos kultūra – tai lyg miniatūrinis jos modelis. Garšva į visa tai žiūri iš šalies, ironiškai, jį supantis dirbtinumas, nenatūralumas ir vartotojiškumas jį atstumia. Aplink visko yra daug, tačiau trūksta dvasios.
2. Antras skyrius:
   Sužinome apie Garšvos tėvą ir jo įtaką veikėjui:
   Tėvas – smuikininkas, grojantis improvizacijas. Taip pat neblogas oratorius, dramaturgas, tačiau iki tikrojo menininko taip niekada ir nepakilęs. Tėvas Antaną išmokė pajusti gamtos stebuklą ir estetinius jausmus. Estetinis santykis su pasauliu ir vienišumo jausena – tai nuolatiniai Garšvos dvasinio pasaulio palydovai: menas ir grožis buvo vienintelė tėvo “priebėga”, įprasminę jo gyvenimą, taip pat atsikartojo ir sūnaus (Antano) likime.
   Tiesa, šiame skyriuje savo liftininko darbą Garšva prilygina Graikų mitologijos personažui Sizifui, o tai tik pabrėžia darbo beprasmiškumą.
3. Trečias skyrius:
   Čia svarbiausia Šopenhauerio filosofija, kurią Garšva skaitė dar paauglystės laikais. Fanatiškai atsidėjęs jis studijavo kančios ir pesimizmo filosofiją, o Šopenhauerio idėjų paveiktas netgi norėjo nusižudyti (pasakojami prisiminimai, kaip Garšva, būdamas paauglys, ėjo į parduotuvę pirkti virvės pasikarti). Pagrindinis herojus ima mąstyti apie kūrėją ir kūrybą. Savo dvasinį gimimą sieja su knyga (“Aš nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.”).
4. Ketvirtas skyrius:
   Šiame skyriuje svarbi scena su kunigu, kuris savo uždarbį išdalina vargšams. Tai Garšvą sužavi, kadangi kunigo žodžiai nesiskiria nuo darbų, o herojui tai atrodo keista, neįprasta. Antanas save ima lyginti su Kristumi – juos abu sieja vienatvės būsena, dėl to Garšva manosi esąs Kristaus epigonas (sekėjas).
5. Penktas skyrius:
   Svarbiausia yra šio skyriaus pabaiga, kurioje rašoma, kad Garšva netenka kūrybinių ir žmogiškųjų jėgų (“nebetenku jėgų”). Jį palaiko tik vienas troškimas – nedidelė eilėraščių knygą.
6. Šeštas skyrius:
   Pradedama plėtoti agresyvumo tema. Antanas Garšva  tarnaudamas kariuomenėje ir likęs vienas stebėti lauko susiremia su jaunu rusu. Susirėmimas baigiasi žmogžudyste: Garšva nužudo žmogų. Šis įvykis priverčia jį susimąstyti: amžius, kuriame jis gyvena, kupinas prievartos ir žiaurumo (jį užpuolė, jis buvo priverstas gintis), grįžtama į necivilizuotumą.
7. Septintas skyrius:
   Intensyvėja veikėjo vidinis gyvenimas, Garšva ieško medžiagos savo eilėraščiams. Jo kūryba sklinda iš karčios patirties, o tai jaudina skaitytoją.
8. Aštuntas skyrius:
   Pirmieji bolševikmečio metai. Kalbama apie kultūrinę situaciją, tuo metu vyravusį požiūrį į žmogų. Daugelis poetų (kaip pavyzdžiui Zuika) pritapo prie komunistinio režimo – prisitaikė prie sovietinės ideologijos ir tai atsispindėjo jų eilėraščiuose (kūrė komunizmą šlovinančius eilėraščius). Garšva nenorėjo pritapti ir rašyti eilėraščių tokiomis temomis, dėl to buvo stipriai sužalotas ir susirgo neurastenija.
   Taip pat skyriuje svarbi ir sąlyginė veiksmo erdvė – Juozapotos pakalnė (liaudis taip vadino pomirtinio gyvenimo vietą, mirusiųjų karalystę). Garšva įsivaizdavo, kad vyksta teismas: teismo procedūra, apibendrinta forma, išreiškia mintį, jog normalioje visuomenėje žmogus neturėtų būti teisiamas už savo įsitikinimus.
   Garšva susimąsto apie šeimyninį gyvenimą, tačiau jis pats suvokia, kad toks gyvenimas ne jam. Vidiniai konfliktai telkiasi ties mirties ir beprotystės riba.
9. Devintas skyrius:
   Apmąstomas visas gyvenimas ir jis išskiriamas į tris pagrindines dalis:
   1. savęs suvokimo pradžia;
   2. estetinis gėrėjimasis pasauliu;
   3. lemties išsipildymo laukimas
10. Dešimtas skyrius:
    Svarbi skyriaus pabaiga, kai Garšva prisimena garsius menininkus: Oskaras Vaildas, Bodleras, Dikensonas, Nyčė – visi jie pasauliui paliko prasmingus kūrinius, ko siekia ir pats knygos herojus. Tiesa, visi šie menininkai prisimenami fantazijos forma, jiems atliekant keistus dalykus (pvz.: valgant makaronus). Garšva suvokia, kad kūrybinis genijus eina kartu su beprotyste.
11. Vienuoliktas skyrius:
    Garšva prisimena motiną, jos ligą (šizofrenija), suvokia, kad ši liga paveldima. Prisimena, kaip būdamas vaiku matė pasaulio netobulumą, netikėjo autoritetingais žodžiais.
12. Dvyliktas skyrius:
    Prisimenama jaunystė, nepriklausoma Lietuva, Kauno Laisvės alėja – visi šie prisiminimai vertinami ironiškai. Garšva mato Kauną kaip apsimetantį didmiesčiu, kopijuojantį vakarus miestą. Jo manymu ir pačių žmonių vertybių sistema iškreipta, jų moralė žlugusi.
    Garšvą ištinka pirmieji priepuoliai ir psichiatras pataria vengti šeimyninio gyvenimo – nekurti šeimos. Svarbu tai, kad priepuolio metu Garšva rašo geras eiles.
    Svarbi kaukėto žmogaus vizija, kuri Garšvai išpranašauja: “vėlė balta drobule apsisiautusi – jūsų išganymas”. Tai gali būti mirties ženklas.
13. Tryliktas skyrius:
    Dažnai kartojama frazė “bijau mirti”, vadinasi, Garšvai pasireiškė noras gyventi (kai, anksčiau buvo atvirkščiai – juk ir pasikarti norėjo). Garšva emigruoja į Vokietiją, kadangi jį taip pasielgti priverčia įsigalėjęs sovietų režimas Lietuvoje.
14. Keturioliktas skyrius:
    Prisimenama pokario pabėgėlių stovykla Vokietijoje ir draugas Vaidilionis. Garšva skeptiškai ir ironiškai vertina Vaidilionio kūrybą, nors poetas tuo metu buvo labai populiarus ir garbinamas (kadangi rašė apie Lietuvą, apie tėvynę ir pan., o tai pasak, Garšvos, neturintis išliekamosios vertės menas). Garšva manė, kad menas neturi būti politiškas, nes toks menas yra vienadienis ir ilgai neišlieka.
    Skyriaus pabaigoje apibendrinama dvasinė būsena. Jis nusprendžia rašyti, nes mano, kad patyrė pakankamai daug ir geram eilėraščiui turi daug medžiagos. Tvirtas apsisprendimas ir tikėjimas savo kūrybos amžinumu išsakomas šiais žodžiais: “aš tikiu, manęs pasigailės amžinybės inkvizicija. Aš rašysiu”.
15. Penkioliktas skyrius:
    Skyrius pradedamas pavasario vaizdu: “ir pelkės būna gražios”. Šiuo atveju, pelkės turi alegorinę prasmę, tai tarsi paties Garšvos dvasinės būsenos atitikmuo. Tam tikri ženklai (bažnyčios, varpai, pelkių vėlės) susijusios su mirtimi. Pavasaris siejamas su noru gyventi.
    Svarbus epizodas – plaukimo varžybos Palangoje. Garšva jose dalyvavo ir labai sunkiai, tačiau laimėjo. Šios grumtynės patvirtina, kad Garšva turi teisę džiaugtis gyvenimu. Taip pat, Garšva randa pamestinuką ir jį išgelbsti – nuneša į policiją. Susimąstoma apie žmogiškąją laimę: “noriu vaiko, eilėraščių, pinigų, laimės, garbės” .
16. Pabaiga:
    Pabaigos pradžia labai viltinga, Garšva laimingas, nes suvokia, kad gyvenimas yra vertingas pats savaime “pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą”. Deja, pats finalas yra Garšvos beprotystė, o tai – dvasinė jo mirtis. Romano pabaigoje Garšva atgauna gyvenimo džiaugsmą, kurio jam visą laiką trūko. Patį finalą galime susieti su epigrafu (“Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.”).

Šiek tiek papildomos informacijos:

Romano modernumas:

• Parašytas “sąmonės srauto” forma;
• Pasakotojas susidvejinęs (kalbėjimas trečiuoju asmeniu);
• Siurrealizmas (vizijos, sapnai, iracionalūs vaizdai);
• Modernus pasakojimo principas;
• Groteskiškumas;
• Akivaizdi erdvių ekspozicija.

Galbūt naudingos nuorodos:

• http://antologija.lt/texts/58/turinys_l.html (pati knyga internete)
• http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/33029.html
• http://moku.lt/darbai/moku.lt_skemos_romanas_balta_drobule
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Škėma
• http://www.rasyk.lt/rasytojai/antanas-skema.html