Dviratis #5

(labai ilgas įrašas apie labai ilgą kelionę)

Ar pameni, kaip kažkada dar pernai rašiau apie keliones dviračiu (Dviratis, Dviratis #2, Dviratis #3 ir Dviratis #4)? Praėjus metams ir betęsiant šią dviratizmo tradiciją, iškilmingai skelbiu penktąjį kelionės dviračiu įrašą Dviratis #5!

Šįkart trise: Nekrošius (vėl), Dovydas (vėl) ir aš (vėl). Mano dviračio spidometras priskaičiavo 148 kilometrus ir dar 340 metrų. Ant dviračio prasėdėjom 8 valandas ir 6 minutes.

Važiavimas buvo toks pat, kaip ir anksčiau, – vadovavomės dešimties kilometrų taisykle: kas dešimt kilometrų sustodavome pailsėti, vandens išgerti ir kekšiukų užkąsti. Tik pati pradžia kitokia buvo: numynėm dvidešimt kilometrų ir tik tada sustojom. Šitaip, atseit, apšylama.

Viršuje yra apytikslis kelionės maršrutas. Taip taip, nemažą kampą galėjom kirsti ir visai į Kauną nevažiuoti, tačiau tokiu keliu jau teko važiuoti (neklauskit). Taip vis kas dešimt kilometrų sustodami ir važiavom pirmyn. Apie grįžimą dar minčių nebuvo, tik kelionės gale ėmėm galvoti, ką darysim, kai teks kitądien minti į visas tas įkalnes, nuo kurių buvom smagiai žemyn nuriedėję.

Kone ties kiekvienu sustojimu ką nors įdomaus aptikdavom. Vienas tokių aptikimų:

Ar, pavyzdžiui, šunys, pro tvorą ant mūsų lojantys:

Pirmiausia rūpėjo mums Kauną pasiekti. Ten ir kondicionierių didesniuose pastatuose yra ir minkštesni suolai nei dviračio sėdynė. Taip taip, kalbu apie akropolį. Kurgi kitur iš kaimo atvažiavę berniokai Kaune bepasidėtų. Ypač, kai meteo.lt šaukte šaukė ieškotis pastogės:

Po smagios kaimiečių viešnagės akropoly, laukė tolimesnis kelias Šakių link. Tačiau grįžę dviračių atrakinti ir minti toliau, radom kiaurą vieno dviračio padangą. Po kelių minučių panikos ir dejonių nusprendėm artimiausioj dviračių taisykloj tą kiaurąją kamerą nauja pakeisti. Tai padarėm (pareklamuosiu) “Dviračių rūsy”, miško gatvėj 30. Reklamuoju būtent dėl gero serviso ir jokio apgaudinėjimo.

Pavedžioję save po Kauną ir tą garsųjį akropolį su oro kondicionieriais, lėkėm toliau. Taip smarkiai lėkėm, kad netgi 100 kilometrų ribą pasiekėm, kas, beje, yra praėjusių metų rekordo pagerinimas!

(teh focus paua)

Apie tai, kur būtent keliavom ir ką būtent veikėm nepasakosiu. Gi asmeniškumus sau pasilikt reikia

Kitą dieną, žinoma, laukė kelionė atgal, tai yra, namo. Kaip tik tuomet geriausiai prisiminėm visas tas nuokalnes, kurios antrą dieną įkalnėmis tapo. Taip pat, reiktų pabrėžti, kad meteo.lt prognozė buvo dar raudonesnė, palyginus su diena prieš. Kaip tik per tą didįjį vasaros karštį ir teko važiuoti. Ypač gerai prisimenu ~15 kilometrų kelio ruožą, kuriame teko įminti (tiksliau, užsivesti) dviračius į aukštą įkalnę, važiuoti prieš vėją, tiesiai po saule, be jokio pavėsio ir jausti kaip iš priešais atvažiuojančių sunkvežimių sukelti oro gūsiai verčia dar stipriau prie visai išsausėjusios grandinės prikabintus pedalus minti. Nuostabiai atpasakojau.

Po tokių linksmybių pasiekę Kauną nusprendėm iki Kėdainių grįžti autobusu. Galbūt būtume ir sugebėję pargrįžti visą kelią, tačiau oro sąlygos diktavo savo. O ir heroizmo kažkokio mums visai nereikėjo.

Įdomu tai, kad Kautra nelabai norėjo mus su tais dviračiais priimti. O keista, patys skelbiasi, kad tokią paslaugą suteikia. Tačiau po neilgų kalbų su autobuso vairuotoju, kuris mus pašiepiančiai išvadino turistais (suprask, kvailiais) pavyko dviračius į bagažo skyrių sudėlioti ir vykti iki namų patogiose sėdynėse.

Tokia buvo šiųmetinė kelionė dviračiu. Daugiau nei aštuonios valandos praleistos sukiojant pedalus, kone 150 kilometrų prisukiota tais pedalais spidometro ekranėlyje ir 521 aprašymo apie kelionę žodžis. Nesiskelbiu, kad tai yra velniškai daug. Žmonės ir tūkstančius kilometrų nuvažiuoja. Tačiau mums ir tiek užteko, kelionė buvo ganėtinai įdomi.

Kas laukia kitąmet?

Dviratis #4

Pastaruoju metu kažkaip vien tik apie dviračius pradėjau rašyti. Bet yra dėl ko. Visai neseniai (prieš keletą valandų) grįžau iš gan nemažos kelionės dviračiu. Ji truko dvi dienas, per kurias numynėm 200 kilometrų. 200 kilometrų (183,07)!

Kelionės tikslas – netoli Raseinių (apie 9 km) esantis kaimas. Antrą kartą jau toks. Šįkart su manimi dar važiavo Dovydas, Domas ir Kristijonas (jis taip pat antrą kartą). Išvažiavom nuo 7 ryto. Pakoregavom šiek tiek maršrutą, kad kuo mažiau žvyrkelio tektų ir pradėjom mintuką. Skaityti daugiau »

Dviratis #3

Vėl apie dviratį. Negaliu šį kartą jo neaprašyti, nemažą kelionę su juo turėjau. Dvi dienos + dviratis = 140 Km.

Kelionės tikslas buvo netoli Raseinių esantis kaimas, kuriame gavom nakvynę. Iki jo iš Kėdainių numinti ~70 kilometrų. Kaip pirmam tokiam rimtesniam dviračių žygiui, manau, tikrai nemažai.

Su manimi dar keliavo Gintautas (geriau žinomas kaip Nekrošius) ir Kristijonas (geriau žinomas kaip E.X.M.). Tik išvažiavę iš Kėdainių nelabai žinojome ko tikėtis, bet nuvykom pakankamai sėkmingai. Visą kelią važiavom pavėjui. Nors vėjas ir nestiprus, važiuojant dviračiu, kai aplink vieni laukai, tai labai padeda. Po pirmų 20 kilometrų sustojom pailsėti prie Angirių tvenkinio (kur užtvenkta Šušvės upė).

(po poilsio į kalną Kristijonas veda dviratuką)

Pailsėję mynėm sau ramiai toliau iki kol įvažiavom į žvyrkelį.

Apie jį rengiant maršrutą nežinojom, o kito parankaus kelio nebuvo, todėl teko visą jį ir pravažiuoti. Viso apie 10 Km. Atstumas nėra didelis, tačiau žiauriai varginantis. Kiekvienas pravažiuojantis automobilis sukelia didelį dulkių debesį pro kurį sunku ką nors įžiūrėti, o dar labiau kvėpuoti. Kelias pilnas griovelių, todėl tas kelias mus gerokai papurtė.
Teko sustoti pas vietinį žvyrkelio gyventoją paprašyti vandens, nes savo jau nebeturėjome. Karšta vis dėlto buvo, saulė kepino nuolat.

Išvažiavę iš žvyrkelio pasiekėm Ariogalą. Ten sustojom į Maximą (nes kaimuose jų kol kas dar nėra) nusipirkti “Kekšiukų” (mažų keksų, turbūt pagrindinio energijos šaltinio kelionės metu).

Netoliese buvo vandens šaltinis prie kurio sustojom prisipildyti vandens, tiek važiuodami į priekį, tiek grįždami namo. Nuo Ariogalos prasidėjo kalnuotos vietovės, o tai dviratininkams yra tiesiogine prasme “pain in the ass”. Smagu ir lengva nuriedėti nuo kalno, bet vėliau tenka į tokį patį užvažiuoti. Arba užsivesti.

Toliau kelionė tiesiog tęsėsi. Retkarčiais pamatydavome ant kelio kokią nutrenktą lapę ar šunį, retkarčiais sustodavome pailsėti. Nuvažiavę nusipirkom šašlykų be kaulo, kurie kažkodėl buvo su kaulais, ir mėginome juos kepti. Taip ir praėjo pirmoji diena.

Antroji diena nebuvo įdomesnė. Tai praktiškai tas pats, kas vyko per pirmąją dieną tik iš kito galo.

(Šitaip atrodė Nekrošius, kai pasiekėm 100 km ribą)

(taip pat 100 km ribos akimirka. Tuo galima didžiuotis, ką Nekrošius ir darė)

Važiavome tuo pačiu maršrutu, todėl pamatėm tas pačias nutrenktas lapes, tą patį šaltinį ir kalnuotas vietoves ir… tą patį žvyrkelį. Tiesa, po jo vienas kelionės dalyvis jau sunkiai bepavažiavo.

Štai kaip aš praleidau savaitgalį. Gal kas turit pasiūlymų į dar kokį nors dviračių žygį?

Dviratis #2

Keletas dienų praėjo be jokio blogo atnaujinimo. Va štai nutraukiu tylą savo rašliavomis.

Pastaruoju metu vis dažniau minu savo dviratį. Nors pernai taip darydavau kasdien, bet šiemet viskas kažkaip rimčiau. Iš esmės – važiavimas dviračiu tai priekinio rato stebėjimas. Kartais galvos pakėlimas apsidairyti aplinkui, apžiūrėti ar saugus kelias ir panašiai. Bet tas priekinio rato stebėjimas yra velniškai įdomus. Ir kuo daugiau važinėji – tuo mažiau vargina.

Nors važiuojant dviračiu klausytis muzikos yra pavojinga, vistiek jos klausau. Puikus derinys – muzika ir dviratis. Ypač jei važiuoju vienas. Pastebėjau, kad važiuodamas ne vienas galiu įveikti kur kas ilgesnius atstumus ir visai nepavargti. 30 – 34 kilometrai per dieną, kelias dienas iš eilės yra šis tas. Bent jau man taip atrodo.

Jau kelintą kartą su draugais nulėkėm į vieną apleistą namą netoli Kėdainių. Nesivaidena jame ir nėra jokio siaubo, bet įeiti vistiek įdomu. Šitaip jis atrodo iš lauko:

O šitaip iš vidaus:

(nugi fainai ta noškė fotkina)

Nuo stogo matyti “Kėdainių alpės”:

Namas apleistas jau tikrai senokai, nes čia jau ir medžiai auga:

Tas namas tai ex-fabrikas. Tikrai nežinau kas čia buvo gaminama ar perdirbama. Ant stogo yra keletas didelių skylių, ko gero, kaminams. Atrodo, kad fabrikas buvo statytas, bet neDAstatytas iki galo.

Tokios ir kelionės po dvarus, miškus ir apleistus fabrikus. Žiauriai faina taip! Pasidėkit automašinas, išsitraukit dviračius geriau. Galbūt pajusit važiavimo malonumą.

Dviratis

Prasidėjo vasara ir tuo pačiu nieko neveikimo metas. Darbo nėra (arba tingiu ieškoti), todėl ir nėra ką veikti. Sumąsčiau išvėdinti pagaliau dviratį. Kaip senais gerais laikais (pernai. O, tai seniai). Vėdinimas buvo tikrai smagus. Važinėdavau anksčiau aplink miestą (Kėdainius, kaip daugelis turbūt žino), nes pačiam mieste nei įdomu, nei draugiška (marozai), nei lengva. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar – lėkiau aplink miestą. Buvau susigalvojęs neblogą maršrutą: Kėdainiai – Bartkūniškis.

Važiuojant, viskas, kas matyti aplinkui – tai tik platūs laukai.

Nieko gal ir gero tam Bartkūniškį (sakau taip tik dėl to, kad nebuvau pačiuose Bartkūniškiuose, tik aplink juos), bet pats smagumas yra važiavime iki jų. Ir, galiausiai, sustojime pailsėti.

Šį kartą teko važiuoti kaip tik prieš vėją. Į priekį, ko gero, visą laiką važiavau ~8 km/h (turiu spidometrą, tai va matuoju greitį). Vėjas buvo tikrai žiaurus, vienas žmogus, važiavęs prieš mane mėtėsi taip, kad atrodė tuoj nugrius (o  gal ir ne dėl vėjo mėtėsi?).

(labai gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti tą žmogų. Deja, mano noškė nefotkina taip puikiai, kad būtų matomos visos detalės)

Bevažiuojant pastebėjau vieną tikrai gražią (nors ir paprastą) sodybą.

(Tikrai smagi vieta gyventi)

Vienžo, pasiekiau pagaliau kelionės tikslą, kuris buvo šalia Bartkūniškių esantis tiltas. Sustojau ten pailsėti ir jau mąsčiau, kaip bus lengva grįžti atgal, važiuoti pavėjui.

(Smilgos (ir smilgaičio!) draustinis)

Deja, pamatyto kraštovaizdžio ypač pagirti negaliu, nors ir matyti įprasti lietuviškos gamtos vaizdai. Vis dėlto, pabūti nors ir keletą minučių gamtoje, palikus miesto rutiną (ir begalę GSM bei WiFi bangų), buvo gera. Nors, iš tiesų, jokių bangų ir nepalikau. Bet įspūdis toks susidarė.

(sraunioji upė ir mano kelionės aparatas)

“Ant durniaus” pamėginau telefonu paieškoti WiFi. Ir, ko visai nesitikėjau, radau vieną! Slaptažodis, aišku, buvo uždėtas, bet vien pats belaidžio tinklo atradimas už miesto ribų buvo jau šis tas. O norėjosi pabūti visiškai “šviežioje” aplinkoje. Tikriausiai tokių “šviežių” vietų jau nebėra.

Grįžtant atgal ir legvai paminant pavėjui pamėginau pagerinti savo greičio rekordą. Dėl visa ko įsijungiau GPS, kad galėčiau tiksliau žinoti savo greitį (beje, pradėjus važiuoti greičiau nei 30 km/h man parodė pranešimą: “Jūs judate per greitai. Duomenys bus rodomi, kai judėsite lėčiau”). Ėmiau minti sparčiau ir išmyniau 50 kilometrų per valandą greitį. Va čia tai man rekordas! Tiek GPS, tiek mano dviračio spidometras rodė lygiai 50!

Tokie vasariniai pasivažinėjimai suteikia jėgų. Nors tai pirmasis toks rimtas (bet, palyginti, trumpas) šią vasarą, bet kiek pamenu iš pernykštės patirties – tai tikrai suteikia jėgų. O ir dabar taip atrodė. Pabėgti nuo miesto visada gera.