Teisybė apie Šviesiąją

Šis įrašas iš esmės sudominti gali tik tuos, kurie mokosi, yra baigę ar dar ruošiasi mokytis Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje.

“Metas atsisveikinti, metas atsisveikinti”. Skirtingai nei teletabiai, aš nesakysiu “ne ne, dar ne”, atvirkščiai – taip, jau metas atsisveikinti. O atsisveikinu aš su mokykla. Su Šviesiąja gimnazija, jei jau tiksliai. Ketverius metus joje prasitryniau, daug visokiausių dalykų ten įvyko. Daugybė pamokų, pertraukų, renginių ir šiaip visokiausių įvykių. Apie visa tai, visiškai atvirai ir bus šis įrašas. Kodėl tik dabar atvirai? O gi todėl, kad anksčiau negalėjau sau leisti visko taip išlieti. Pažymiai, reputacija ir things like that rūpėjo. Bet dabar, kai viskas jau praėję, galiu pasakyti viską (tai toli gražu nereikšia, kad viskas tik blogai )

Eilinė diena neretam prasidėdavo pasirašant vėlavusiųjų sąraše. Jei vos minutę pavėluoji pro mokyklos duris įžengti, gauni parašą padėti apie tokį “žygdarbį”. Nelabai suprantu aš šio dalyko veiksmingumo: jei vėluoji, o tave dar stabdo, akivaizdu, kad vėluosi tik dar labiau ir su mokytojais teks dar rimčiau aiškintis.

Taip pat nežinau ir tos spintelės rūbinėje paskirties, kuri tik trukdo daugeliui praeiti. Būdamas gimnazijos prezidentu vis įkalbinėjau direktorę ją kaip nors iš ten patraukti, bet nieko iš to nepešiau. Tiek jau to, menkas čia minusas.

Taip pat daugelis kasdien patiria ir priekabių dėl uniformos. Privalomas šis dalykas yra gimnazijoje. Palaikau jį, nepasakosiu kodėl, tiesiog palaikau. Suprantu puikiai, už ką išsipisinėtojai ir visokie fuck the system šalininkai pelnytai sulaukia mokytojų ir administracijos dėmesio. Gaila tik, kad tie patys išsipisinėtojai sukelia, let’s say, paranoją tai pačiai administracijai, o ši paskui dėl įvairių mažmožių ima kibti. Buvo, kad nei tai, ką po marškiniais žiemą nešiojau netiko.

Svarbiausias dalykas mokykloje, žinoma, yra mokomieji dalykai. Apie juo žemiau ir rašau in no particular order.

Atleiskite, mokytoja, tačiau lietuvių kalbos pamokos buvo pačios nuobodžiausios. Tai nebūtinai turi būti prastas pamokos dėstymas, tai galbūt tiesiog mano asmeninė nuostata. Deja, daugelyje pamokų naudos neradau, daug laiko praleidau pildydamas sudoku. Tačiau lietuvių kalbą, nors ir ne puikiai, bet moku. Kaip ir visa klasė, kurioje mokiausi, tikrai neprastai ir nosines dėliojom, ir rašinius rašėm.

Rusų kalbos pamokos buvo… linksmos. Tiesa, daug teko mokytis, kartais net milžiniškos apimties žodžių kiekį. Iš tiesų truputį gailiuosi, kad nepakankamai tą rusų kalbą moku. Ir nors, atrodo, mokiausi ją, mokydavausi žodžius, pasakojimus, tekstus ir pan., tačiau rusiškai susikalbėti sunkiai sugebu. Dėl to, matyt, kalta pernelyg stipri anglų ir per maža rusų kalbos integracija gyvenime.

Kad jau prakalbau apie anglų kalbą… velniava, namų darbų būdavo daug. Išties daug, daugeliu atvejų per daug. Klasiokas taikliai yra sakęs: “iš pradžių sprendžiu, o paskui jau atžagariom rankom darau”. Gryna tiesa. Ši pamoka, beje, buvo ir brangiausia. Na, kiti, galbūt, išleido krūvas pinigų dailės pamokos priemonėms, tačiau, asmeniškai aš krūvas centų ir litų leidau anglų kalbos užduočių kopijavimui. Taip pat ir knygas patys pirkom. Rezultatas? Geras. Angliškai fluently nekalbu, bet suvokiu ganėtinai daug. Ei, ir juk šimtukas surinktas egzamine. Matyt tie užduočių kopijavimai naudingi buvo.

Kas gi dar… Fizika. Labai gaila, kad į gimnaziją atėjęs su kone kiauru fizikos dešimtuku ir dideliu susidomėjimu šiuo mokslu turėjau viską pamiršti. Nesuprantu lig šiol, kodėl mokytoja nesiteikė atsakyti nei į vieną mano klausimą, vis tekdavo prašyti, kad kas nors “perklaustų” jos tai, ką aš sužinoti norėjau. Visas susidomėjimas fizika kažkodėl pranyko. Gal užaugau kiek nors ir mąstysena pasikeitė, nežinau.

Matematiką mokiausi ne puikiai, bet ir neprastai. Mokytoja, kuri buvo ir klasės auklėtoja, išmano šį dalyką puikiai. Paskutiniuosius metus buvau perbėgęs į matematikos B lygį, kadangi egzamino nesiruošiau laikyti. Rašiau apie tai jau šį bei tą, nesikartosiu.

Informatiką mokiausi B lygiu. Ir A lygiu galėjau mokytis, ir egzaminus laikyt, visgi informatika ne svetimas man dalykas, tačiau savo ateities su šia sritimi neplanuoju. Visų pamokų struktūra buvo praktiškai ta pati: nuolat daryti copy & paste nuo to, ką matai popieriaus lape į kompiuterio ekraną. Nepatinka man toks mokymas, mokinys nemoka interaktyviai elgtis su kompiuteriu, o tik įsimena kelis veiksmus, kurie nors truputį kitokioje, nei buvo mokomąsi, sistemoje bus visiškai beverčiai.

Istorijos, gaila, nepavyko padoriai išmokti. Man tai yra įdomus mokslas, tačiau aš juo domiuosi kaip kokiu grožiniu kūriniu, o ne tikrais faktais, kuriuos reikia įsiminti. Mokytis ją gimnazijoje buvo taip pat įdomu, kaip ir domėtis istorija pačiam. Gaila tik, kad nesugebu įsiminti datų ir svarbiausių įvykių, o tik visokius pavienius atvejus, kurie man pasirodo įdomūs.

Visų dalykų su smulkmenomis neaprašinėsiu, baisiai ilgas įrašas būtų. Įdomu ar dar kas nors iki šios eilutės perskaitė? Anyway, rašau toliau.

Užbaigus šią gimnaziją, verta prisiminti ir prezidentavimo joje metus. Gimnazistų taryboje ir šiaip aktyvistų rate buvau visą laiką, prezidentavau vienerius metus. Tenka pripažinti, kad tas prezidentavimas daugeliu atvejų labiau primena administracijos pasiuntinuko arba kartais net ir šešto pareigas. Pertraukų praktiškai neturėjau, nuolatos tekdavo bėgioti į kurios nors vadovybės kabinetus, galvoti apie būsimą renginį, išvyką ar svečių sutikimą, tuo pat metu galvoje dar ir kalbą ruošiant kokiam nors įvykiui. Darbas, retsykiais bevertis, neturėjo atlygio. Išskyrus patirtis, patirtis, patirtis ir dar tūkstantį kartų patirtis.

Būti aktyvistu gimnazijoje gali būti didelė klaida. Vos tik parodęs kokį nors savo sugebėjimą, tuoj pat pajusi, kaip jis bus pradėtas naudoti. Nepagalvok tik blogai, nemėginu aš savęs kaip nors iškelti taip kalbėdamas, tokių pavyzdžių yra mažiausiai keli tuzinai.

Gimnazijos renginių politika yra stipriai perpūsta. Jų būna kone kiekvieną savaitę, neretai grandiozinių. Visi jie, administracijos manymu, privalo būti kuo labiau profesionalesni, neturėti jokių klaidų, parodyti viską, kas tik įmanoma. Jei taip būtų keliskart per metus, būtų suprantama, tačiau dabar tokių dalykų reikalaujama kiekvienąkart. Kai viskas taip vyksta, žmonės, kurie viso labo yra mokiniai, išsipučia, ima kelti save aukštyn, atsirinkinėti, kas jiems priimtina, o kas ne. Tuomet ima kurtis milžiniška konkurencija, nesantaikos tarp klasių, daugybė simpatijų ir antipatijų. Viskas tampa savotišku žaidimu, kurį, mano manymu, ateity reikia užbaigti.
Daugelis ir tokioje terpėje stengiasi ir mėgina viską padaryti kaip įmanoma geriau. Dažnai taip ir nutinka: dauguma gimnazijos renginių yra įdomūs, juos kuriantys asmenys tai daryti sugeba (nors visokių atvejų pasitaiko). Tačiau labiausiai liūdina tai, kad viskas tampa kasdienybe. Žmonės deda begalę pastangų, rodo tai, ką moka geriausiai, dirba sunkiai ir daug, tačiau renginio stebėtojai mato viską it akmenys. Jų nebeįmanoma nustebinti, daugelis sėdi tik rankas sunėrę ir ieško prie ko prikibti (ir vėliau, aišku, prikimba). Taip, kalbu apie Jus, gerb. administracija ir apie Jus, gerb. mokytojai. Tai, in my humble opinion, ateity taip pat turi būti baigta.

Dar nesu matęs mokyklos, kurioje visiems be išimties renginiams būtų skiriama tiek daug dėmesio ir kur žmonės šitaip stengtųsi gero rezultato vardan. Tačiau taip pat nemačiau ir mokyklos, kuriai būtų šitaip, leisiu pasisakyti, pofik dėl tų pastangų. Taip, išimčių yra, būna ir atvirkščiai, klaidos nepastebimos, girdimi paskatinimai, tobulėjama, girdima kieno nors nuostaba. Bet tai vis dėlto išimtys.

Dabar, kai jau viskas praeity, kviečiu visus pasisakyti komentaruose. Išsakykit gimnazijos pliusus ir minusus, manau ši atkreips dėmesį ir savo vardą tik dar šviesesniu darys.

Šimtadienis

Daugelis jau pergyveno tai seniausiai, kiti dar tik pergyvens už keletos metų ar kelių dienų. Bet aš jau pergyvenau. Būtent šis įvykis ir privertė mane atsiriboti nuo savo internetinių veiklų, kadangi darbo turėjau pakankamai. Tai šimtadienio, simbolinio dienų skaičiaus, likusio iki egzaminų pradžios, šventė. Ruošėsi jai daug visi su šia švente susiję – dvyliktokai, jų tėvai, auklėtojai, mokytojai, netgi ir būsimi dvyliktokai.

Ką aš veikiau? Nekūriau scenarijų, neorganizavau renginio netgi neerzinau(?) kitų tai darant. Aš visaip kaip ruošiausi gyvam “Nešnekam” pasirodymui, dirbau prie keleto renginiui skirtų filmukų.

Vieną jų jau skelbiau Twitter’y, tai ir matytas daugeliui bus (aišku matytas ir visiems dalyvavusiems renginy ). Tai “reklama” skatinanti šventės pradžioje išsijungti mobiliuosius telefonus:

Niekas kitas tokio idiotiško balso, ko gero, niekada neįrašinėtų. Ką gi, įrašiau užtai aš Tiesa, šitam “filme” ir pats Kieša sudalyvavo su savo garsiuoju “Ko nori?!” bei “Eik tu…”

Dar teko garbės prisidėti ir prie didesniojo šimtadienio “filmo”. Šventės tema šiais metais buvo “Las Vegas”, dėl to teko kažkokį video susukti su šia tema susijusį. Kaip mums buvo liepta, turėjom parodyti kazino direktoriaus (Tomo) vaikystę, jau kurioje jis visus aplošdavo. Nelabai mums gavosi parodyti kažkaip, kad tai yra vaikystė, neatrodo tas Tomas kaip vaikas nors tu ką.

Taip pat dar ir besisukančius skaičius reikėjo pagaminti (kažką tokio kaip matote Teleloto), bet tai taip neįdomu, kad į jutūbą uploudint visai neverta.

O kas svarbiausia man – tai ruošiausi antrą kartą gyvai atlikti “Nešnekam“. Tai gimnazijoje ir dėl gimnazijos pagaminta kompozicija: reikėjo kažkokį projektą rašyti pernai, o aš kadangi be nelabai protingos muzikos daugiau nieko nemoku, tai gaminau kažką muzikalaus ir gavosi tas “Nešnekam”.

Yra netgi ir video įrašytas su mūsų tuo grojimu ir kitais pasirodymais:

Nei nežinau kaip čia vertint visa tai. Įdomu visai, gimnazijoj dar nebuvo kažkas tokio daryta, pirmą kartą ant laiptų bosuole gitara buvo grota, vienu metu du kompiuteriai kartu grojo ir dar būgnininkas antram aukšte netgi davė kudlų. Bet ar išnešėm viską su š****s, nežinou nežinou. Pernai pristatant projektą ir gyvai grojant pirmą kartą pasisekė gal ir labiau nors repetuota buvo gerokai mažiau. Vis dėlto nėra lengva su kompais groti, jie kaip robotai yra įrėminti ritme, o ir groti gyvai aš su tokiu nelabai dar moku. Pažiūrėkit, kas netingit ir patys tą “Nešnekam” ir kaip ten mes jį atlikom.

Bet kokiu atveju tikrai labai dėkui su manimi grojusiais ir pagelbėjusiai – Karoliui Valiaugai (nešusiam viską būgnais), Pauliui Vaicekauskui (ant laiptų nešusiam viską su bosuole) ir Vidmantui Valantiejui (netoli manęs su dar vienu kompu nešusiam viską). Smagiai tikrai buvo su jais ir repetuoti, ir pagroti, gal jei ir nepavyko išnešt visko, tai kitąkart pavyks

Rugsėjo pirmoji ir B lygis

Ko gero visus liečianti šventė – rugsėjo pirmoji. Kai iš kiemų vaikai subėga į mokyklas ir erzina nebe kaimynus ar tėvus, o mokytojus. Gėlininkės pelną krauna iš visokiausių puokščių mokytojams, prekyvietės pelną krauną iš vakar parduoto alkoholio, visiems smagu ir gera. Dar viena, niekuo neišsiskirianti rugsėjo pirmoji.

Na, bent jau daugeliui, ko gero, niekuo neišsiskirianti. Šiais metais tapau dvyliktoku (arba abiturientu – mandriau skamba), taigi prasidėjo smegenų plovimas: reikės mokytis, vaikai, laukia egzaminai. Ačiū, žinau, kad laukia, nebūtina tiek kartų kartoti.
Per šią rugsėjo pirmąją įdomiau buvo tai, kad turėjau garbės kelti vėliavą su vien dešimtukais pernykščius metus užbaigusia mokine, kuri tos vėliavos nekėlė ir apskritai niekas nei matė, nei kam rūpėjo ta mano keliama vėliava. Bet pakėliau, visai smagu buvo. Skaityti daugiau »

Koncertai Turkams ir Suomiams

Va sugrojau šiandien keletą kūrinių Turkams, Suomiams ir dar keliems mūsų gimnazistams. Taip jau gavosi, kad daugiau nei pusę viso koncerto nenuėjau nuo scenos. Žinojau ką reikia groti ir kaip, tik kažkaip nepagalvojau, kad taip viskas iškart. Kai jau lyg baigiam groti viena ir aš noriu jau eiti nuo scenos, man sako “eik tango grot” arba “dauparinis dabar”. Na ką gi, sugrojau. Ir net linksma visai buvo! Smagu, kai namie yra Sprite’o, galima pailsėti su juo

O jei kas turit kokią nuotrauką iš šito grojimo, būtų smagu gauti