Dviratis #5

(labai ilgas įrašas apie labai ilgą kelionę)

Ar pameni, kaip kažkada dar pernai rašiau apie keliones dviračiu (Dviratis, Dviratis #2, Dviratis #3 ir Dviratis #4)? Praėjus metams ir betęsiant šią dviratizmo tradiciją, iškilmingai skelbiu penktąjį kelionės dviračiu įrašą Dviratis #5!

Šįkart trise: Nekrošius (vėl), Dovydas (vėl) ir aš (vėl). Mano dviračio spidometras priskaičiavo 148 kilometrus ir dar 340 metrų. Ant dviračio prasėdėjom 8 valandas ir 6 minutes.

Važiavimas buvo toks pat, kaip ir anksčiau, – vadovavomės dešimties kilometrų taisykle: kas dešimt kilometrų sustodavome pailsėti, vandens išgerti ir kekšiukų užkąsti. Tik pati pradžia kitokia buvo: numynėm dvidešimt kilometrų ir tik tada sustojom. Šitaip, atseit, apšylama.

Viršuje yra apytikslis kelionės maršrutas. Taip taip, nemažą kampą galėjom kirsti ir visai į Kauną nevažiuoti, tačiau tokiu keliu jau teko važiuoti (neklauskit). Taip vis kas dešimt kilometrų sustodami ir važiavom pirmyn. Apie grįžimą dar minčių nebuvo, tik kelionės gale ėmėm galvoti, ką darysim, kai teks kitądien minti į visas tas įkalnes, nuo kurių buvom smagiai žemyn nuriedėję.

Kone ties kiekvienu sustojimu ką nors įdomaus aptikdavom. Vienas tokių aptikimų:

Ar, pavyzdžiui, šunys, pro tvorą ant mūsų lojantys:

Pirmiausia rūpėjo mums Kauną pasiekti. Ten ir kondicionierių didesniuose pastatuose yra ir minkštesni suolai nei dviračio sėdynė. Taip taip, kalbu apie akropolį. Kurgi kitur iš kaimo atvažiavę berniokai Kaune bepasidėtų. Ypač, kai meteo.lt šaukte šaukė ieškotis pastogės:

Po smagios kaimiečių viešnagės akropoly, laukė tolimesnis kelias Šakių link. Tačiau grįžę dviračių atrakinti ir minti toliau, radom kiaurą vieno dviračio padangą. Po kelių minučių panikos ir dejonių nusprendėm artimiausioj dviračių taisykloj tą kiaurąją kamerą nauja pakeisti. Tai padarėm (pareklamuosiu) “Dviračių rūsy”, miško gatvėj 30. Reklamuoju būtent dėl gero serviso ir jokio apgaudinėjimo.

Pavedžioję save po Kauną ir tą garsųjį akropolį su oro kondicionieriais, lėkėm toliau. Taip smarkiai lėkėm, kad netgi 100 kilometrų ribą pasiekėm, kas, beje, yra praėjusių metų rekordo pagerinimas!

(teh focus paua)

Apie tai, kur būtent keliavom ir ką būtent veikėm nepasakosiu. Gi asmeniškumus sau pasilikt reikia

Kitą dieną, žinoma, laukė kelionė atgal, tai yra, namo. Kaip tik tuomet geriausiai prisiminėm visas tas nuokalnes, kurios antrą dieną įkalnėmis tapo. Taip pat, reiktų pabrėžti, kad meteo.lt prognozė buvo dar raudonesnė, palyginus su diena prieš. Kaip tik per tą didįjį vasaros karštį ir teko važiuoti. Ypač gerai prisimenu ~15 kilometrų kelio ruožą, kuriame teko įminti (tiksliau, užsivesti) dviračius į aukštą įkalnę, važiuoti prieš vėją, tiesiai po saule, be jokio pavėsio ir jausti kaip iš priešais atvažiuojančių sunkvežimių sukelti oro gūsiai verčia dar stipriau prie visai išsausėjusios grandinės prikabintus pedalus minti. Nuostabiai atpasakojau.

Po tokių linksmybių pasiekę Kauną nusprendėm iki Kėdainių grįžti autobusu. Galbūt būtume ir sugebėję pargrįžti visą kelią, tačiau oro sąlygos diktavo savo. O ir heroizmo kažkokio mums visai nereikėjo.

Įdomu tai, kad Kautra nelabai norėjo mus su tais dviračiais priimti. O keista, patys skelbiasi, kad tokią paslaugą suteikia. Tačiau po neilgų kalbų su autobuso vairuotoju, kuris mus pašiepiančiai išvadino turistais (suprask, kvailiais) pavyko dviračius į bagažo skyrių sudėlioti ir vykti iki namų patogiose sėdynėse.

Tokia buvo šiųmetinė kelionė dviračiu. Daugiau nei aštuonios valandos praleistos sukiojant pedalus, kone 150 kilometrų prisukiota tais pedalais spidometro ekranėlyje ir 521 aprašymo apie kelionę žodžis. Nesiskelbiu, kad tai yra velniškai daug. Žmonės ir tūkstančius kilometrų nuvažiuoja. Tačiau mums ir tiek užteko, kelionė buvo ganėtinai įdomi.

Kas laukia kitąmet?

Kruizas

Pažįstami, o gal ir ne visi pažįstami tikrai žino, kad per ilgąjį savaitgalį buvau padaręs “dingou”. Po visai nemažo kiekio darbų, kurių dalį jau aprašiau, pabėgau nors trumpam protą išvėdinti nelietuvišku oru. Kadangi keliauju itin retai, o už gimtosios žemės sienų išlėkęs esu vos du kartus, tai buvo cool experience.

Keliavau į Stokholmą. Švedijos tai yra sostinė, kurią pasiekiau keltu. Iki kelto, aišku, ir pavažiuoti reikėjo, kadangi kėliausi iš Talino, iki kurio visai gabalas kelio. Važinėti autobusais ilgesnius maršrutus, o ir šiaip staiga pakeisti savo buvimo vietą nesu pratęs, kaip jau sakiau – prieš tai rimčiau keliaviau tik du kartus.

Pirma lėkėm į Estiją. Tiesa, visa ši kelionė buvo turistinė: su gidais, pasakojimais, istorija ir pan. Nemėgstu aš turistu būti, vedžioja tuomet mane kaip avinėlį kokį, parodo tai tą, tai aną, būryje nuolat reikia būti, o į tokius būrius aplinkiniai keistais žvilgsniais žiūri. Nefaina kažkaip. Ir po Estiją taip pat nefaina buvo vaikščioti, kuomet rusakalbė gidė ilgai pasakojo apie kiekvieną prieitą pastatą ar monumentą. Nemoku aš tos rusų kalbos, neišmokau, kai laikas buvo, tai ir nelabai pavyko man tos gidės klausyti. Suprantu, žinoma, kažkiek, kas kalbama, bet turiu įtemptai klausytis ir gaudyti žodžius. Pirmas dešimt minučių tai ir pavyko, bet dėl žvarbaus estiško klimato pradėjau nebejausti nei kojyčių, nei rankyčių ir visas tas klausymo entuziazmas pradingo.

Po tokių šalčių pasiekėm pagaliau visi kruizinį laivą, kuris turėjo  nugabenti mus į Stokholmą. Gražus bjaurybė, nieko pasakyt negaliu. Einant jo link, aišku, garsieji titaniko vaizdai šokčioja prieš akis, bet kažkokių baimių nebuvo, nors į kruizą lipau pirmą kartą.

Laive jausmas toks, lyg būčiau akropoly su miegamaisiais. Ir iš tiesų šitaip – apie tai, kad esu kruize daug kartų pamiršau. Tik silpną vibraciją kojomis jaučiau ir tylesnėj aplinkoj buvo galima girdėti variklių gaudesį. Tačiau visas laivo vidus tikrai primena parduotuvių kompleksą – buvo suvenyrų, parfumerijos parduotuvės, begalė restoranų ar šiaip kabokėlių ir… maxima. Na, gerai, ne maxima, bet kažkoks super marketas.

Vienuoliktą valandą prasideda vakarinė programa didžiausiame laivo klube. Priekaištų jai neturiu – atlikėjai buvo tikrai kieti ir gerai pasiruošę. Tiesa, kažkokiu būdu gauti nemokamų gėrimų ir nuolaidos alui kuponai tos vakarinės programos metu ilgai piniginėj neužsigulėjo.

Teko iš to kruizo ir išlipti, Stokholmą priplaukėm. Mieste keletą žingsnių žengiau ir netgi nelabai sušalau. Aplankėm laivo Vasa muziejų, o tai, ko gero, ir buvo įdomiausia Stokholme, visgi šis muziejus lankomiausias rytų Europoje. Jame eksponuojamas buvęs nuskendusiu, tačiau iškeltas ir restauruotas XVI amžiaus laivas. Jėga vaizdelis tikrai. Aplink laivą visaip, kaip tik įmanoma, pasakojama tiek laivą gaminusių, tiek juo nuskendusių istorija – ir grėsmingų vaškinių biustų pridaryta, ir netgi išlikę skenduolių palaikai sumontuoti į žmogišką formą.

Tiek ir to Stokholmo, teko atgal į kruizą grįžti, nes, kaip žinote, ne tik traukiniai, bet ir laivai šik***ių nelaukia. Dar viena pusparė praleista kruize, vėl vakarinė programa (kuri, beje, nebuvo kartota, o rodyta nauja) ir variklių gaudesys.

Grįžtant stoviniavome Latvijoje – pirma Siguldoje, kur apžiūrėjome didžiausią Europoje natūraliai susiformavusią olą, o vėliau ir Rygoje, kur nuo vienos bažnyčios ėjome prie antros, tada prie trečios ir dar kažkiek.

Tokia štai ir kelionė ta buvo. Galėčiau ir triskart daugiau apie ją parašyti, tačiau palieku intrigą – važiuokite ir patys, verta

Žemiau yra kažkiek nuotraukų. Neturiu aš geros fotkinimo įrangos, tenkinuosi savo noške, o ir šiaip prastas iš manęs fotografas. Tačiau bent jau kažką įžiūrėti galima tikrai.

Dviratis #4

Pastaruoju metu kažkaip vien tik apie dviračius pradėjau rašyti. Bet yra dėl ko. Visai neseniai (prieš keletą valandų) grįžau iš gan nemažos kelionės dviračiu. Ji truko dvi dienas, per kurias numynėm 200 kilometrų. 200 kilometrų (183,07)!

Kelionės tikslas – netoli Raseinių (apie 9 km) esantis kaimas. Antrą kartą jau toks. Šįkart su manimi dar važiavo Dovydas, Domas ir Kristijonas (jis taip pat antrą kartą). Išvažiavom nuo 7 ryto. Pakoregavom šiek tiek maršrutą, kad kuo mažiau žvyrkelio tektų ir pradėjom mintuką. Skaityti daugiau »

Dviratis #3

Vėl apie dviratį. Negaliu šį kartą jo neaprašyti, nemažą kelionę su juo turėjau. Dvi dienos + dviratis = 140 Km.

Kelionės tikslas buvo netoli Raseinių esantis kaimas, kuriame gavom nakvynę. Iki jo iš Kėdainių numinti ~70 kilometrų. Kaip pirmam tokiam rimtesniam dviračių žygiui, manau, tikrai nemažai.

Su manimi dar keliavo Gintautas (geriau žinomas kaip Nekrošius) ir Kristijonas (geriau žinomas kaip E.X.M.). Tik išvažiavę iš Kėdainių nelabai žinojome ko tikėtis, bet nuvykom pakankamai sėkmingai. Visą kelią važiavom pavėjui. Nors vėjas ir nestiprus, važiuojant dviračiu, kai aplink vieni laukai, tai labai padeda. Po pirmų 20 kilometrų sustojom pailsėti prie Angirių tvenkinio (kur užtvenkta Šušvės upė).

(po poilsio į kalną Kristijonas veda dviratuką)

Pailsėję mynėm sau ramiai toliau iki kol įvažiavom į žvyrkelį.

Apie jį rengiant maršrutą nežinojom, o kito parankaus kelio nebuvo, todėl teko visą jį ir pravažiuoti. Viso apie 10 Km. Atstumas nėra didelis, tačiau žiauriai varginantis. Kiekvienas pravažiuojantis automobilis sukelia didelį dulkių debesį pro kurį sunku ką nors įžiūrėti, o dar labiau kvėpuoti. Kelias pilnas griovelių, todėl tas kelias mus gerokai papurtė.
Teko sustoti pas vietinį žvyrkelio gyventoją paprašyti vandens, nes savo jau nebeturėjome. Karšta vis dėlto buvo, saulė kepino nuolat.

Išvažiavę iš žvyrkelio pasiekėm Ariogalą. Ten sustojom į Maximą (nes kaimuose jų kol kas dar nėra) nusipirkti “Kekšiukų” (mažų keksų, turbūt pagrindinio energijos šaltinio kelionės metu).

Netoliese buvo vandens šaltinis prie kurio sustojom prisipildyti vandens, tiek važiuodami į priekį, tiek grįždami namo. Nuo Ariogalos prasidėjo kalnuotos vietovės, o tai dviratininkams yra tiesiogine prasme “pain in the ass”. Smagu ir lengva nuriedėti nuo kalno, bet vėliau tenka į tokį patį užvažiuoti. Arba užsivesti.

Toliau kelionė tiesiog tęsėsi. Retkarčiais pamatydavome ant kelio kokią nutrenktą lapę ar šunį, retkarčiais sustodavome pailsėti. Nuvažiavę nusipirkom šašlykų be kaulo, kurie kažkodėl buvo su kaulais, ir mėginome juos kepti. Taip ir praėjo pirmoji diena.

Antroji diena nebuvo įdomesnė. Tai praktiškai tas pats, kas vyko per pirmąją dieną tik iš kito galo.

(Šitaip atrodė Nekrošius, kai pasiekėm 100 km ribą)

(taip pat 100 km ribos akimirka. Tuo galima didžiuotis, ką Nekrošius ir darė)

Važiavome tuo pačiu maršrutu, todėl pamatėm tas pačias nutrenktas lapes, tą patį šaltinį ir kalnuotas vietoves ir… tą patį žvyrkelį. Tiesa, po jo vienas kelionės dalyvis jau sunkiai bepavažiavo.

Štai kaip aš praleidau savaitgalį. Gal kas turit pasiūlymų į dar kokį nors dviračių žygį?

Dviratis #2

Keletas dienų praėjo be jokio blogo atnaujinimo. Va štai nutraukiu tylą savo rašliavomis.

Pastaruoju metu vis dažniau minu savo dviratį. Nors pernai taip darydavau kasdien, bet šiemet viskas kažkaip rimčiau. Iš esmės – važiavimas dviračiu tai priekinio rato stebėjimas. Kartais galvos pakėlimas apsidairyti aplinkui, apžiūrėti ar saugus kelias ir panašiai. Bet tas priekinio rato stebėjimas yra velniškai įdomus. Ir kuo daugiau važinėji – tuo mažiau vargina.

Nors važiuojant dviračiu klausytis muzikos yra pavojinga, vistiek jos klausau. Puikus derinys – muzika ir dviratis. Ypač jei važiuoju vienas. Pastebėjau, kad važiuodamas ne vienas galiu įveikti kur kas ilgesnius atstumus ir visai nepavargti. 30 – 34 kilometrai per dieną, kelias dienas iš eilės yra šis tas. Bent jau man taip atrodo.

Jau kelintą kartą su draugais nulėkėm į vieną apleistą namą netoli Kėdainių. Nesivaidena jame ir nėra jokio siaubo, bet įeiti vistiek įdomu. Šitaip jis atrodo iš lauko:

O šitaip iš vidaus:

(nugi fainai ta noškė fotkina)

Nuo stogo matyti “Kėdainių alpės”:

Namas apleistas jau tikrai senokai, nes čia jau ir medžiai auga:

Tas namas tai ex-fabrikas. Tikrai nežinau kas čia buvo gaminama ar perdirbama. Ant stogo yra keletas didelių skylių, ko gero, kaminams. Atrodo, kad fabrikas buvo statytas, bet neDAstatytas iki galo.

Tokios ir kelionės po dvarus, miškus ir apleistus fabrikus. Žiauriai faina taip! Pasidėkit automašinas, išsitraukit dviračius geriau. Galbūt pajusit važiavimo malonumą.